Kelionė per Europą su vaikais

Kelionė per Europą su vaikais – išsamus maršrutas, asmeniniai patarimai, rekomendacijos. Mildos šeima keliavo su dviem berniukais ir aprašė kiekvieną savo kelionės dieną. Mildos kelionė per Europą su vaikais gali būti ir Jūsų šeimos kelionės maršrutas rudens kelionei ar planas kitos vasaros kelionei.

Kelionė per Europą su vaikais. Maršrutas: Lietuva – Lenkija – Čekija – Austrija – Slovėnija – Kroatija – Bosnija Hercogovina – Juodkalnija – Bosnija Hercogovina – Kroatija – Slovakija – Lenkija – Lietuva.

Dėl maršruto unikalumo ir emocijų perteikimo – tekstą paliekame taip kaip Milda fiksavo kasdieną. Maršruto aprašymas netrumpas, bet pilnas emocijų ir išgyvenimų – tikimės jums taip pat patiks, o planuojant kelionę po Europą su vaikais automobiliu dar ir bus labai naudingas.

Kelionė per Europą su vaikais – pradžia

Prisižadėjau dalinti savo įspūdžiais, pastebėjimais iš mūsų visiškai spontaniškos (prieš porą savaičių) sugalvotos “Eurotrip” kelionės. Taigi pažadą vykdau ir rašau kasdieną mūsų kelionės dienoraštį.

Galutinis kelionės tikslas – Juodkalnija. Pakeliui numatytos aštuonios Europos šalys.

Kelionė per Europą su vaikais prasideda – išjudėjom nuostabų penktadienio vakarą iš Kauno. Bijojau vairavimo per naktį, tačiau tikrai nebuvo taip blogai kaip tikėjausi. Labai pasiteisino gerokai per vėlai išgerta kava ir kelionėms tinkama muzika, o vat tokia smulkmena kaip nepatogios (per šiltos kojinės) pasirodo gali ir labai erzinti. Naktį vairuoti yra nuostabu jau vien tuo, kad lieka daug laiko mintims. Daug kelio darbų (tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tiek Čekijoje), tad kelias nenuobodus.

Užtat visus įmanomus sunkumus atperka rytas – bent jau pirmą rytą jis buvo tokio neapsakomo grožio: dangus įvairiais rausvais raštais išmargintas, žemumos rūke paskendę, tik kur ne kur krūmelių arba laukuose išmėtytų šiaudų ritinių viršūnėlės kyšo. O paskui saulutė išdykėlė pradeda merkti akį pro šoninį veidrodėlį ir negali užsižiūrėti, nes kas ją pamato – kurį laiką nieko daugiau nebemato…

Tai vien tokio ryto būtų užtekę, kad suprasčiau, kodėl vis savanoriškai išeinam iš komforto zonos, vis judam kažkur. Važiavau ir dėkojau visiems už tai, kad tokį nuostabų gyvenimą tenka patirti.

Pirmas sustojimas – Čekija

Dolny Morava

Pirmas sustojimas iš anksto užrezervuotas buvo Dolny Morava, Čekijoje. Anksčiausias laikas rezervuojant bilietus buvo 10 val., mes buvom prieš 9 val. ryto, tai laisvai pasistatėm mašiną artimiausioje P5 aikštelėje ir buvom pirmi prie keltuvų, kurie, pasirodė, kad nuo 9 val. ir dirba. Visur užtenka nusiskenuoti savo bilietą, labai į registracijos laiką (kaip suprantom) jie nežiūri.

Pasikėlėm keltuvais (kur slidininkus kelia), atviri tokie, bėda tik, kad viskas labai greitai vyksta, vos spėjom susodinti vaikus, patys įšokti ir jau judant viršun užsitraukti saugantyjį “rėmą”. Nežinau kas būtų, jeigu nebūtų pavykę jo nuleisti, kažkaip nesaugokai pasirodė, nes aukštis tikrai nemažas, o Majus (mūsų mažasis), jeigu būtų judresnis/nepaklusnus, drąsiai galėjo ir per tą apsaugą išsiversti žemyn. Bet visgi nauja patirtis vaikams – smagu.

Užkilus yra trys pasirinkimai:

• Skywalk‘as, t.y. didelis atviras bokštą, kur galima kilti į viršų spiraliniais nestačiais laiptais, tačiau galima (ypač vaikams aktualu) pasigreitinti kelionę įvairiais tarpiniais tinkliniais, uždarais ar pan. tuneliukais. Gailėjomės, kad neužsisakėm bilietų į jį, tačiau ir su laiku mums buvo gana striuka. Prie skywalk‘o yra restoranėlis su gražiu vaizdu, tik atsidaro jis nuo 11 val. ryto, tai ankstyviems pusryčiams netinka. Yra ir dar vienas restoranas, tačiau vaizdas jau daugiau į medžius ir į patį tiltą orientuotas.
• Ilgiausias kabantis tiltas pasaulyje.
• Nusileidimas rogutėmis – Mammoth Alpinecoaster coaster;

Taigi mes užkilę ėjom dešiniau į patį ilgiausią kabantį tiltą pasaulyje. Pats tiltas yra viepusis, taigi kai jį praeinat, atgal grįžti reikia aplink einančiu miško keliu. Svarbu pataikyti su ne baisiai daug žmonių ir kai nėra didelio vėjo. Eini tarp dviejų kalnų 700 metrų, gerokai virš aukštaūgių kalnų eglių viršūnių, tikrai užtenka laiko atsidžiaugti vaizdais, siūbavimu ir pan. Mūsų vaikams nebuvo jauku, gal net baugoka. Tai bijantiems aukščio tikrai nerekomenduoju. O visiems kitiems – kodėl gi ne?

O štai ką tikrai rekomenduoju, tai nusileidimą Mammoth Alpinecoaster coaster (rogutėmis). Esam buvę Birštone, Anykščiuose ir dar daug kur – tačiau čia visai kitas lygis. Vienas dalykas dėl nuostabių vaizdų. Antras – tai yra tikras ATRAKCIONAS, tik tiek, kad tu gali reguliuoti greitį. Mums visiems be galo patiko. Ir būčiau ėjus dar ne vieną kartą, tik bėda, kad nors jo pačio kaina yra visai nedidelė, tačiau iki jo į viršų į kalną arba turi pūškuoti 5 km arba keliesi su keltuvais, o tas jau nemažai kainuoja, plius tik sugrįžę supratom, kaip teisingai čia mums viskas susidėliojo, nes eilė laukiančių užkilimo buvo turbūt porai valandų. Visos aikštelės buvo visiškai užpildytos. Aišku įtakos tam turėjo ir tai, kad buvo šeštadienis, geras oras, tai jau vien kalnų dviratininkų šimtais ten laukė.

Mladecki uolos

Po to pagal planą turėjom stoti Punkvos urvuose (kur su valtele paskui plauki), tačiau nespėjome užsiregistruoti ir vietų neliko. Todėl teko rinktis kitus urvus (jų tikrai nemažai Čekijoje yra, galima pažiūrėti tinklalapyje caves.cz), išsirinkom Mladecki caves, dėl to, kad juose gyveno pirmykščiai žmonės. Pažiūrėję “Krudžius” turėjom galimybę įvertinti kaip jie ten gyveno (net be šviesos), apžiūrėti stalaktitus, stalagmitus ir pan. Minusas, kad ekskursija tik vietine čekų kalba (duoda informaciją pasiskaitymui ir iš tinklalapio galima atsisiųsti audiogidą) ir tikrai šalta (lauke buvo +30 laipsnių, viduje kokie max 7 laipsniai).

Brno

Po to dar turėjom stoti Bouzov pilyje, tačiau dėl kelio remonto mums nepavyko į ją patogiai patekti. Stabtelėjome Olomouc senamiestyje (labai graži bažnyčia!), likusį vakarą praleidom Brno. Ilgai nenaktinėjom, nes naktis visgi be miego praėjo. Atsisėdom pagrindinėje aikštėje (pas juos visur pridėta nemokamų kėdžių/gultų –labai gera mintis), paklausėm vietinio “Stingo” koncerto.

Booking.com

Antra diena – Austrija ir Slovėnija

Vienos zoologijos sodas

Šiandien kilometražas perpus mažesnis nei vakar (tik apie 500 km), tačiau kirtom trijų valstybių sienas. Pirma stotelė – Vienos zoologijos sodas Austrijoje.

Į Zoologijos sodą ėjom kartu su minia. Mašiną pasistatėm ne prie pagrindinio Zoo įėjimo, o stovėjimo aikštelėje kitam šone ir įeidinėjom iš parko pusės.

Tiesa pasakius, kai galvoju apie Vieną – ji man ir asocijuojasi su nuostabiais parkais, muziejais ir opera. Tai būti Vienoje ir nenueiti į parką – tiesiog nuodėmė. Taigi šaunam du zuikius, judam pro Shonnbrun rūmus (būtų labai puiku ir į juos nueiti, tačiau bilietus reikia užsisakyti iš anksto) ir juos supantį parką su nuostabiu fontanu, gėlynais ir pan. į seniausią Europos zoologijos sodą.

Senumo jame tikrai nesijaučia, viskas tvarkinga, apgalvota, einame su kitais ratu pėdutėmis pažymėtu taku, na ir matom tai ko ir atėjom – įvairiausius gyvūnus. Tačiau be abejo, kai lauke +32 laipsniai, tiek jų, tiek mūsų aktyvumo lygis yra gerokai kritęs, taigi dauguma miega arba slepiasi pavėsyje. Ryte būtų buvę tikrai geriau. Čia sutikom tai ko kitur nebuvom dar matę – Pandą. Tiesa, ji visą laiką valgė, o kai pabaigė jai padėtą maistą ėmėsi bambuko, tuomet antro bambuko ir t.t. Kol ramiu žingsniu apėjom beveik visą zoologijos sodą kažkur trys valandos praėjo. Be abejo vaikams patiko.

Slovėnija

Sekantis sustojimas buvo Maribore, Slovėnijoje. Apėjom senamiestį, pasivaikščiojom paupiu (gaila, kad gražioji dalis aptverta ir remontuojama šiuo metu). Pavalgyti sustojom “Patrico bare”, užsisakę kažkokį keistą burgerį ant ilgo ilgo iešmo visi pavalgėm (visiems skoniams pritaikytas, nes yra ir keptų daržovių ir paukštienos, jautienos, maltos mėsos gabaliukų ir traškių bulvių. Lyginant Mariborą su Brno, man asmeniškai mielesnis Slovėnijos miestas, kažkoks jaukesnis, artimesnis pasirodė.

O nakvojam tądien Zagrebe, tarpinė stotelė tokia.

Trečia diena – Kroatija

O mes sutinkam šįryt netoli Zadaro su “nuostabiais” kažkokių svirplių garsais (na ne lakštingalos tai tikrai). Apartamentų šeimininkas ką tik atnešė dviejų Majaus delnų dydžio pamidorą, svogūną, papriką iš savo daržo (salotoms, sakė), saldainių vaikams, alaus. Susikalbam kažkokia tarpine kalba, bet argi tai maišo…

Taigi kokia buvo trečia diena? Pradžioje trumpai apžiūrėjom Zagrebą. Kadangi mano vyras Egidijus nepilnai prieš metus buvo buvęs, tai turėjom nemokamą gidą. Įspūdis? Gidas geras, tačiau specialiai į šitą miestą turbūt nevažiuočiau, bet kaip nakvynės/tarpinės stotelės vieta tikrai nebloga.

Plytvica

Sekanti stotelė – Plytvica. Na neturėti išankstinės nuomonės į ją važiuojant tikrai sunku. Čia kaip Kroatijos vizitinė kortelė. O taip jau su tom išankstinėm nuomonėm būna – kai tikiesi, kad bus gražu ir būna gražu, netikėtai nenustembi. Na bet o tačiau tikrai labai gražu! Tas turkio spalvos vanduo, kalnai, mediniai gražūs takeliai ežero pakraščiuose ir kriokliai kriokliukai (Arijaus 150 jų suskaičiavo).

Įėjom pro pirmą įėjimą (taip rekomenduoja ir taip iš tiesų, mūsų nuomone, yra geriausiai). Aptarnaujantis personalas superinis: ir pašnekino mūsų vaikus ir paaiškino viską ir dar kažkokias knygutes jiems davė. Laiką jie labai žiūri, jeigu užsirezervavai pvz.12 val, tai įeiti reikia maksimaliai per pusvalandį, jeigu atvažiavai anksčiau- lauksi savo laiko.

Vaizdą iš viršaus (daugumoje atviručių toks) pamatai beveik iš karto įėjęs, o tuomet leidiesi žemyn. Mes ėjom su basutėm, daugiau tokių keistų žmonių nematėm – visi su sportbačiais, tačiau, kaip sakė moteris kasoje prie įėjimo, čia priklausomai nuo trasos kurią renkiesi.

Mes, vėlgi pagal rekomendaciją, rinkomės B trasą, t.y.ne pačią trumpiausią (pati trumpiausia A trasa yra labai panaši, tačiau be plaukimo valtele ir važiavimo autobusu, kurį kažkodėl mums pristatė kaip traukinį), ir ne ilgesniąsias – C ir D trasas, nes mums jau būtų per sudėtinga (8-18 km ilgio trasos). Tai nebuvo nei slidu, nei pavojinga, nei per karšta. Nusileidus zigzagais eini, tiksliau lauki, eilėje ant tiltelio per ežerą, kad nusuktum ir apeidamas kalną pamatytum didįjį krioklį. Atitvarai tikrai ne visur yra, tiltelis, man asmeniškai, labai gražus. Tuomet pro ežerus, pakrantėmis su visais judi link tų laivelių, kurie parplukdo iki traukinio-autobuso, o su juo pavažiavus pro gražius vaizdus grįžti į pradžią. Mūsų vaikai sakė, kad jiems labai patiko. Aš, jeigu važiuočiau antrą kartą, tai ne sezono metu. O pažiūrėti/pabūti tikrai verta.

Zadaras

Zadaro pakrantė mus pasitiko su jau besileidžiančia saule, tai dar sustojome poroj vietų pasigrožėti.

Galvojom šias pora naktų nakvoti kempinge su palapinėmis, tačiau taupydami vietą bagažinėje, atsisakėm šios minties, taigi pakolkas įsikūrėm vietinių namelyje Pag saloje. Labai miela buvo, kad nakčiai davė užklotą ne tik mums, bet ir mūsų mašinytei (nuo krentančių figų apsisaugojimui). Tai apklostėm vaikus, automobilį ir kritom miegoti.

Ketvirta diena

Poilsis. Paplūdimiai, apvažiavom Pag salą, bendravome su vietiniais. Buvo poilsinė kelionės dalis. Paplūdimiai smulkiau-stambiau akmenuoti, su mūsų Baltijos auksiniu smėliu nesilygina. Tačiau vandens skaidrumas ir žydrumas džiugina akis. Visur vandens sūpynės. Didesni žinomesni paplūdimiai turi mokamus skėčius, bet galima gulėti ir ant savo rankšluostuko šalia. Dažnam paplūdimy groja muzika (tiesiog jie gerokai siauresni, gal dėl to jinai geriau girdisi). Buvom nuvažiavę patikrinti ir anglų pamėgto Zrce paplūdimio, šeimininkas sakė, kad jie iš Zadaro su taxi (70 km) čia linksmintis važiuoja: na muzika rūpinasi net dvi scenos, o linksmybes gali užuosti ore.

Povljana

Gyvenom Povljana – mažuliukas miestelis, viskas vietoje, yra nedidukas vakarais atgyjantis ir labai jaukiai atrodantis centriukas, du paplūdimiai, dvi bažnytėlės, kavinukių, restoranėlių. Mes, be abejo, nesumąstėm, kad per Žolines, tokią didelę šventę, jokios parduotuvės nedirbs, tad teko suktis iš padėties su tuo ką turim, o vakare ėjom pavalgyti į už 10 žingsnių esantį Mornar („žvejys“) restoraną, kur valgėm FANTASTIŠKUS kalmarus!!! Visi valgėm, tiek aš jūrų gėrybių nemėgėja, tiek vaikai. Buvo be galo skanu!

Šiandien rašydama atsiliepimą apie apartamentus, kuriuose gyvenom, susidūriau su dilema – iš vienos pusės pačiuose kambariuose viskas atrodo užstrigę kokius 30 metų (gal tik TV atnaujintas), iš kitos pusės labai autentiška (užuolaidos su tik tam tikrose vietose šviesą praleidžiančiais audiniais, mediniai pagražinimai, maži langai su langinėm, kad tik kuo mažiau šviesos viduje būtų) ir be galo švaru. Na o šeimininkai – nors prie širdies dėk. Su savo rankoje telpančiu, turbūt irgi jau ne pirmą dešimtmetį skaičiuojančiu, žodynėliu. Tik taip įdomu, kad bent jau vyras nėra toliau 30 km nuvažiavęs, štai ir pozicija tokia – man ir čia gerai, ką aš geriau rasiu? Ir pilnai suprantu. Jaučiasi, kad tas kaimelis, nors ir priima turistus, tačiau gyvena pats savimi, savo ritmu, ne primestiniu kažkokiu. Taigi labai smagu, kad yra visokių žmonių ir visokių miestelių, dar ir dėl to taip įdomu gyventi.

Penkta diena – Zadaras

Šią dieną pavadinčiau “čia dar sugrįšim” diena. Kaip nuo kavos putą laižom, paviršiuką, kad pajaustume skonį ir suprastume – tinka/netinka. Pirmiausiai stojom Nina paplūdimyje. Turbūt vienas gražiausių kroatiško smėlio paplūdimių šalia Zadaro. Gana įdomu, kad jo senamiestis gaunasi per vidurį tarp dviejų paplūdimių. Pabuvom neilgai, žmonių daug, karštis sunkiai pakeliamas.

Sekanti stotelė – Zadaras. Šviesi, atvira krantinė, naujoviški sprendimai: grojanti jūra (sea organ), t.y. vandenyje nuleisti vamzdžiai, į kuriuos atsimušdamos bangos skleidžia keistus garsus, tenai padaryti laipteliai, gali sau atsisėsti, leisti kad kojas vėsintų vanduo ir klausytis jūros kuriamos muzikos. Antras įdomus sprendimas – ratas iš saulės kolektorių (gali vaikščiot ant jų) – per dieną jie prikaupia energijos, o naktį šviečia (šito pamatyti, deje, neteko). Senamiestis nepadarė didelio įspūdžio, bet pats miestas kažkoks mielas ir šviesus.

Kadangi bevažiuodami pastebėjom jog laikas bėga greitai, o kilometrai, deje, toli gražu ne taip greit kaip norėtųsi, o ir mažasis įmigo mašinoj, teko keisti planą. Šibeniką kiek galėjom, pravažiavom/apžiūrėjom iš mašinos, o stojom šalia jo esančiame “white beach” paplūdimyje. Koks gėris! Buvom nusimatę ten pabūti valandėlę, po to pratęsėm dar valandėlei, tuomet dar pusvalandukui.

Kartais būna tokių momentų, kai tiesiog mėgaujiesi akimirka. Vanduo kaip arbata, tolumoje kalnai, šalia gražūs pastatai, vaikai patenkinti renka/keičiasi akmenukais, nieko papildomai nereikia, skanu tiesiog būti. Toje vietoje vienas šalia kito yra trys paplūdimiai: white beach, Ivan hotel beach ir solar beach. Pirmasis, kuriame mes ir buvom, man pasirodė ilgiausias/tiesiausias, Ivan beach tokioj įlankoj (tai gaunasi, kad vandenyje daugiau žmonių ir mažiau vėjo), o Solar beach siauresnis ir turi medukus/krūmus teikiančius kažkokį tai pavėsį. Viskas labai gražiai sutvarkyta, šalia yra mini golfas, atrakcionų parkas, iš senų autentiškų sodybų padarytas restoranas ir šiaip nemažai vietų kur pavalgyti/ką paveikti. Mes dar Šibenike buvom nusižiūrėję Etnovillage, tačiau registruoja į ją tik savaitgaliams.

Trogir

Sekanti stotelė – Trogir. Būtinai būtinai būtinai, kas važiuojat į Kroatiją užsukit į šį miestelį. Na bent jau man – be galo patiko. Senamiestis randasi saloje. O tos siaurutės romėnų laikus menančios gatvelės – kaip labirintas, jeigu ne Egidijus ir google maps eičiau ir eičiau ratu to net nesuprasdama. Lipom į varpinės bokštą, kad pažiūrėti iš viršaus. Tik nusileidus pamatėm ženklą, kad kopti galima nuo 14 m. amžiaus, prieš tai labai draugiškas bilietų pardavėjas, įteikęs man skarelę pečiams prisidengti, dėl vaikų tepasakė, kad jie nemokamai eina…Ne vieni su mažais vaikais kopėm, na ir užkopėm…Ir net nulipom…

Trogire pirmą kartą valgėm Levandų skonio ledų. Ir pasirodo netikėta, bet skanu. Taigi jeigu gyvenimas leis, čia dar tikrai sugrįšim.

Nakvojam šiandien Splite, su nuostabiu vaizdu į jūrą, deje tik atvažiavom per vėlai, tad nieko nesimatė.

Šešta diena – Dubrovnikas

Nuo Splito iki Makarsko buvo gražu, tačiau nuo jo iki Dubrovniko kai kuriose vietose – dar gražiau: didžiuliai kalnai, šalia skardžiai ir jūra, įlankėlės su gražučiais nameliais. Nuotraukų daug nedarėm, nes turi būti kažkiek paslapties, tam kad reikėtų atvažiuoti ir patiems pamatyti. Stojom pakeliui paplūdimyje prie Makarsko, tai žmonių tiek, kad man rods, kas netelpa pakrantėje atsisėsti/atsigulti, tiesiog stovi vandenyje. Vanduo, kaip ir visur Kroatijoje, skaidrus skaidrutėlis, šiltut šiltutėlis, o pakrantės kuriose stojam kuo toliau nuo Baltijos tuo mažiau smėlio turi. Parkavimasis kuo arčiau Dubrovniko, tuo brangiau (nuo 4 iki 10 Eur valanda), o dar ir laisvą vietą surasti tikras iššūkis.

Dubrovnikas

Dubrovnikas dar vienas be galo gražus miestas Kroatijoje. Senamiestis puikiai išsilaikęs, unikalus, su specifiniu vaibu. Lyginant su Trogiru: panašaus laikmečio, gal su šiek tiek daugiau puošybos elementų, viena pusė senamiesčio plokščia, su aikštėmis/bažnyčiomis, nuo jos į kalną kyla siaurutės stačios, žavingos gatvelės, pilnos įvairių restoranėlių, muziejukų, parduotuvėlių ir pan. Įdomu būtų buvę pasivaikščioti jo gynybinėmis sienomis, tačiau įėjimas (35 Eur žmogui) mums pasirodė brangokas.

Matomai nuo visokiausio grožio apsalus reikėjo truputį susipurtyti, tai kojos pačios nuvedė į karo fotografijos muziejų. Ir supurtė. Priminė koks trapus yra tas ramybės rojus kuriame gyvename. Nuotraukos fantastiškos. Trys aukštai skirti skirtingiems konfliktams/karams: pirmasis iš dabartinės Ukrainos, antrasis – Jugoslavijos skilimas, Kroatai su serbais, Kosovas, trečiasis aukštas skirtas Afrikos šalims. Yra ir vaizdų, tačiau pagrindas – žmonės, jų akys, emocijos, tokios stiprios, tokios nepaslėptos, rėkiančios, nenuglūdintos. Ar tai būtų pyktis, ar tai būtų neviltis, ar drąsa ar liūdesys ar baimė ar meilė, viskas tose nuotraukose taip TIKRA. Todėl be galo Stipru. Man kažkaip ypatingai rezonuoja tame visame sunkumo fone pagalba/atjauta. Nuotrauka, kur savanoris savo kūnu šilto sužeistą žmogų laukiantį pagalbos ir pan. – tai kaip šviesa tamsoje. Mes galime būti ta šviesa, tai pasirinkimo reikalas, nesvarbu kaip tamsu aplinkui – tu gali būti šviesa.

Dvejojau ar eiti su vaikais, tačiau, kadangi jie patys pareiškė norą ir prie įėjimo nuramino, kad jokių “baisybių” nuotraukose nėra, tai manau buvo teisingas sprendimas.

Nakvojam šiąnakt jau Bosnijoj – Hercogovinoj, 12 km nuo Dubrovniko. Pro Balkoną už kelių namų kalnu žemyn, matosi HR/BIH sienos kontrolės punktas.

Septinta diena – Bosnija Hercogovina

Savaitė laiko prabėgo. Nerealu. Atrodo daugiau. Taigi šiandien tiesiog tris valandėles su įspūdingais Bosnijos- Hercogovinos kalnų vaizdais paskui kažkokį vietinį Kamazą vingiavom. Ir buvo kažkaip labai smagu. Žaidėm “skaičiuojam iki 20”, vaikai iki ašarų juokėsi. Žaidėm “tiesa/melas” ir dar kartelį pasidžiaugiau, kad šalia turiu gyvą “enciklopediją”, nes tiek netikėtų faktų sužinojom. Jaučiu, kad laiką mašinoj dabar jau tikrai mėgstam visi.
Įsikūrėme nedidukame Foča miestelyje. Tyla prieš audrą, ryt raftingas.

Ne tik apartamentų, bet ir kitos kainos čia tikrai nesikandžioja, ta proga apiprekinom vaikus batais metams į priekį. Vietiniai atrodo draugiški, tik su anglų kalba sunkokai. Ir kaip nebūtų keista jaučiuosi palikus saugią ES erdvę. Ne tik dėl ryšio/laisvo interneto, bet pati aplinka kažkokia primenanti mus prieš daugiau nei 10 metų. Pastatai su išdaužytais langais, daug šiukšlių, ‘Z’ raidžių pripaišyta, rusiškos vėliavos visur (ryt pabandysim išsiaiškinti ką jos iš tiesų reiškia). Nepilnai 30 m praėjo nuo tada kai jie buvo karo zona, o tai be abejo palieka didelius pėdsakus, tačiau dabar progresas labai jaučiasi.

Aštunta diena – Raftingas

Utiutiu kokia dienelė buvo. Kažkaip įspūdžių tiek daug, jog net sunku išsirinkti, ką parašyt. Pirmiausia turbūt keliai – na šitoj Bosnijos- Hercogovinos dalyje jie tikrai neblizga: dvipusiai, nors telpa viena mašina, vietomis nuplauti/nutrupėję, apie duobes nekalbu. Vakarykštės karvės, kurios netikėtai kirsdavo kelią ar eidavo šalimais, pasirodo buvo labai mandagios, nes galima gi eiti ir keliu, savu ritmu, o kadangi lenkti jokių šansų, tai lieka prisitaikyti ir niekur neskubėti. Gerai, kad mus vakar vietiniai įspėjo, tai buvom pakankamai laiko “užsimetę”.

Raftingą organizavo “Tarasport” ir didelis dėkui jiems (jauni, bet profesionalūs, puikiai kalba angliškai). Stovyklavietė -ramybės oazė, su pasakišku vaizdu, mažučiais nameliais ir tokia atmosfera, kuri kažkaip visus sustabdo, atpalaiduoja, nuramina. Kadangi dar buvo laiko, tai pažaidėm petankę, stalo tenisą su vaikais, aš galėjau ramiai pasimėgauti kava. Aprangą visą davė jie: batai, termorūbai (be rankovių, nes +30), liemenės, šalmai, mūsų tik “maudymkės”. Tuomet džipais turėjo mus užvešti į tą vietą iš kurios plauksim. Užvežė. Gyvus. Profesionalai. Mano žvilgsniu žiūrint kokius penkis kartus mūsų ratai prasilenkinėjant su kitais mikriukais turėjo kaboti virš skardžio. Kelionė truko daugiau nei valandą. Bevažiuojant supratau, kad raftingo nebebijau-geriau plaukti nei grįžt atgal tokiais keliais.

Raftingas

Susodino po 8 “valtyse”, pas mus dar buvo australų pora ir prancūzai su dešimtmete mergaite. Mūsų pypliai absoliučiai mažiausi, tai visiems kaip žaisliukai. Tačiau negaliu nepagirti – atlaikė viską be jokių problemų, daug kartų lediniu (+10-12 laipsnių) vandeniu išmaudyti buvo, lijo, šalta, rūkas, 3 su puse valandos plaukėm. Majukas be miego, bet abudu išsišiepę iki ausų. Arijų net irkluot, kaip tikrą vyrą priėmė. Taros kanjonas pasirodo yra antras didžiausias pasaulyje (po Kolorado USA). Vaizdai kvapą gniaužiantys (jų filmuotos medžiagos dar nespėjom pažiūrėti, bet netikiu, kad įmanoma perteikti tai ką jauti/matai plaukdamas). Kadangi tai pirmas raftingas mums, pasidžiaugiau, kad plaukiam dabar, kai upė nusekus ir ne tokia pavojinga; pavasarį kadanors pakartosim, kai būsim jau profesionalai.

Plaukėm 18 km, įveikėm 23 krioklius. Iškristi niekas neiškrito (tik Arijus, kai jau sustojom, neįvertino upės gylio ir murktelėjo virš galvos. Po to gavom vietinių pietų ir patraukėm per medinį važiuojamą tiltą į Juodkalniją (į BIH pusę prie sienos laukiančių buvo kelių val eilė, tai kas planuositės, turėkit omeny).

Apsistojom šiąnakt Plužine (prie Pivos ežero). Pakeliui vėlgi vienas už kitą įspūdingesni vaizdai. O vakare – žymiausios Juodkalnijos grupės koncertas mums po langais. Policija, žmonių minios, papuolėm į rimtą įvykį ramiam kalnų miestelyje. Muzika gera (ypač elektrinė gitara), visi žodžius moka, kažkuo “poliarizuotus stiklus” ar “Antį” priminė. Vaikams po dienos įspūdžių jokie koncertai nerūpėjo ir miegot netrukdė.

Devinta diena – Juodkanija

Pasiekėm savo kelionės tikslą – Budvą. Truputį užtrukom pakeliui. Čia turėsim 4 nakvynes, tad būsim sėslesni.

O šiandien, kai jau atrodė niekas mūsų nebenustebins, atvirkščiai, sugebėjom padaryti daugiausiai nuotraukų.

Pradėjom tuo, kuo vakar pabaigėm – Pivos ežero vaizdais. Dar sustojom prie ‘zip line’, kur jie siūlo skrydį (iki 100 km/h) per kanjoną ir atgal (po 25 Eur kainuoja), tačiau nusprendėm pasilinkti tai ateičiai, kai visiems keturiems tai bus aktualu.

Ir tuomet tuneliais tuneliukais į viršų. Įdomu tai, kad tuneliai šitoj dalyje natūralūs: be sutvirtinimų, be apšvietimo, tai kažkaip savaime džiaugies “šviesa tunelio gale”. Egidijus šį kelią apibūdino “iš pelenės į princesę”, nes vaizdai vis gražėja, kalnai vis didėja. Bet jie tokie kitoki, kažkoki švelnūs, vėjo šiūruojamos gelsvos žolės juos padaro kažkokiais “minkštesniais”. Buvom skaitę apie šį P14 kelią (Durmitoro nacionalinį parką, Žabljak- Plužine kelią), jis laikomas trečiu, po Alpių mountains road (Austrijoje) ir Transilvanijos mountains road, tik mes važiavom priešinga kryptim nei visi kiti važiuoja. Pats gražusis kelias tęsiasi 50 km. Taip ir įsivaizduoju save kokią savaitėlę mažučiam namelį tose kalvose, jaukiam priebutį grožintis vaizdais, valgant vietinį sūrį, skaitant knygas.

Palikę netikėtai atrastą grožį, dar pakeliui aplankėm “Karalių tiltą”.

Toliau sekėm Taros kanjonu (kur vakar plaukėm, tik aukščiau), jis virš 140 km tęsiasi. Ir štai mes Budvoj!

Dešimta ir vienuolikta diena – Budva

Pagaliau kaip normalūs poilsiautojai: niekur nevažiavome, iki artimiausio Bečiči paplūdimio pėdinom pėsčiomis kelias minutes. Paplūdimys ilgas, tankiai “apgyvendintas” gultais/skėčiais,o be jų, kai lauke +39 laipsniai nelabai ir pabūsi. Kainos įvairios, ten kur mes buvom -20 Eur už pirmąsias dvi eiles nuo jūros, visos toliau – 15 Eur dienai (už du gultus ir skėtuką tarp jų).

Sveti Stefan paplūdimyje (šiandien antrą dienos pusę ten leidom) jau nuo 30 iki 50 Eur, o norint į privatų smėlėtą paplūdimį – 180 Eur. Na po Bosnijos tokios kainos nelabai džiugina. Žmonių vėlgi be galo daug, tačiau lyginant su Kroatija, kur atrodo suvažiavo visi Slovėnai, Slovakai, Čekai, Austrai, Vengrai, tai čia truputį kitokia publika – daugiau iš šitų kraštų: serbų labai daug, bosnių, netgi rusų nemažai teko sutikti, jaučiasi tokia grynai “slaviška” erdvė. Paplūdimiai vėlgi akmenukų/žvyriuko, vanduo skaidrus, tačiau gana greitai gilėjantis. Yra visokių pramogų: pasiplaukiojimas su vandens motociklu, parasparniai, greitaeigis kateris ir pan. Yra mini vaikų žaidimo aikštelės, tačiau įkaitę iki lydymosi temperatūros. Bet šiaip viskas civilizuota: tualetai, dušas, kavinės ir pan.

Pro senąją sostinę, Cetinija, pavažiavom iki Kotoro. Kadangi nemažai teko apie jį girdėti, tai nebuvo “netikėtas atradimas”. Navigacija rodė 9 susiraičiusias posūkius leidžiantis žemyn į Kotoro fiordą. Kelias (P1) su gražiais dar kitokiais vaizdais. Pasivijom du sunkvežimius. Ačiū jiems. Nes kai priešais važiuojančios mašinos prisispaudžia taip, kad sunkvežimis pralystų, tai mums po to pravažiuoti – juokų darbas.

Kotoro senamiestis labai gražus, tikrai nemažas. Su siauromis gatvelėmis, daug cerkvių. Po to nuo Kotoro važiuojant pakrante vaizdai, bent jau man, labai priminė Komo ežerą (Italijoje). Tačiau štai ir galvoju, kad atmosfera visgi kažkokia kitokia. Atmintin įstrigo mergaitė prie pirmo įėjimo į senamiestį pardavinėjusi savo pieštus akmenėlius ir magnetukus už 1-2 Eur (šaunuolė už drąsą ir išradingumą, meno gal ir nebaisiai ten yra).

Dvylikta diena

Kartais gera yra sustoti. Pirmiausiai nusprendėm susitvarkyti formalumus – Plužine mus užregistravo pati šeimininkė, o šitų apartamentų savininkai (rusė ir Kroatas gyvenantys Prancūzijoje) sakė mums nueiti į turizmo centrą ir užsiregistruoti.

Turizmo centre mus nukreipė į policiją (nes praėjo daugiau nei 24 val kaip atvykom), iš ten į migraciją, iš ten į kažkokį pastatuką šalimais kur buvo trys policininkai. – Blogai, – sako mums pirmas policininkas.

Išklausinėjo viską, pas ką, su kuo, nuo kada, šeimininkų duomenų ir pan. Tuomet liepė paskambinti šeimininkams ir pasakyti, jog jie turi ateiti šiandien arba ryt. Pasiskambinau, o jie pasirodo jau ne Juodkalnijoje, padavė raktus ir išvyko. Daviau telefoną patiems policininkams su jais pasikalbėti, tai jie pradžioje atskaitė pamokslą, kad turistai turi ilsėtis, o ne kažkur vaikščioti (geras požiūris), tuomet liepė jiems ieškoti pažįstamų Juodkalnijoj, kurie ateitų ir laiduotų už juos, plius baudą 100 Eur jiems išrašė. Užtat mūsų atsiprašė ir liepė eit ilsėtis. Linksmi tokie, po skardinę alaus pasidėję, gurkšnoja sau, matomai tas darbui netrukdo.

Jaz paplūdimys

Ilsėtis šiandien važiavom į “Jaz” paplūdimį. Jazzo nebuvo, buvo sudžiūvusių jūros žolių, kurios limpa prie kojų, rankšluosčių ir pan. Mūsų nuomone, prasčiausias iš tų, kuriuose buvom. Bet buvo pripučiami batutai vandenyje ir, kaip visuose Juodkalnijos paplūdimiuose, vietoj mūsų “čeburėkų ir keptos duonos” vaikų džiaugsmui buvo spurgytės (su šokoladu arba cukraus pudra) ir kukurūzai.

Budvą realiai atsiminsim dėl begalinių kamščių (2 km važiuoji pusvalandį) ir gražių vaizdų iš mūsų balkono. Manau, kad jinai labiau tinka ieškantiems “tradicinio kurorto”: su daug žmonių, judesio, naktinių klubelių ir pan.

Trylikta diena – Mostaras ir Sarajevas

Mes Sarajeve (Bosnijos- Hercogovinos sostinė). Šiandien jau prasidėjo kelionė atgal. Gaila kažkaip, tačiau namų visi labai pasiilgę. Taigi šiandien netikėtai 9 valandas praleidom mašinoj. Visai nepaskaičiavom, kad prie sienos bus toks kamštis (1 val 40 minučių laukėm), o ir apie siaurus kalnų keliukus nepagalvojom (kaip tyčia toj vietoj kur buvo neįmanoma apsilenkti susitiko 5 “fūros”).

Mostaras

Sustojimą darėm Mostar’e. Žymus jis savo senuoju tiltu (iš ten ir pavadinimas toks), einant juo, o ir senamiesty vaikštinėjant gražių nuglūdintų akmenukų grindinių patartina dėtis sportbačius ar neslidžias basutes, nes, bent jau aš, čiuožiau daugiau nei ėjau. Miestelis labai gerą įspūdį paliko! Gražutis, jaukutis. Papietavom ant upės kranto restoranėlyje su baseinu, išbandėm tradicinius patiekalus. Pasižiūrėjom kaip vietiniai užsidirba/daro šou šokinėdami nuo tilto į upę. Dar mielai būtume pasibuvę, bet kelias laukė.

Tarp kitko su kalnais jau visai apsipratom, nebestebina nei gražiosios, didingosios jų viršūnės, uolos, nei žali ežerai su daugybe užtvankų, nei, nuleidus žvilgsnį, gausybė šiukšlių pakelėse.

Sarajevas

Iš Sarajevo nieko per daug nesitikėjau ir tik įvažiavus į miestą ir pamačius gana atstumiantį didžiulių pilkų daugiabučių vaizdą, pagalvojau, kad na turbūt nieko gero čia nebus, tačiau labai labai apsirikau. Senamiestis man be galo patiko. Ir jis visai kitoks nei kiti matytieji šioje kelionėje, daugiau arabiškas. Jau Mostare matėsi nemažai musulmonių, tačiau panašu, kad čia jų – dauguma. Dar Fočoj vaikai buvo susižavėję senovine arabiška lempa (prie kurios miegojo), tai čia tokių, kaip ir visokiausių varinių daiktų, kilimų, jų saldumynų (tokie patys kaip Turkijoj/Sirijoj/Tunise/Maroke ar pan.) – apstu kiekvienoje parduotuvėlėje.

Kas gana nustebino mane šiuose kraštuose – tai suvenyrai iš panaudotų šovinių (po Jugoslavijos karų), daug visko: tušinukų, pakabukų, net tankiukų jie iš jų pridarę. Labai gerai, kad taip išradingai panaudoja, tačiau pagalvojus, kad reikėtų turėti namuose kulkų, kurios neaišku į ką buvo nutaikytos, kūnas pagaugais nueina.

Senamiestį visą išvaikščiojom, vaikai po tiek valandų sėdėjimo, energija trykšte tryško. Tarp kitko, kadangi tiek Mostare tiek čia pataikėm ant kvietimo maldai iš Minaretų, plius dar akivaizdžiai kitokia moterų apranga, tai buvo gera proga pakalbėti su vaikais apie kitas kultūras/religijas.
Nakvojam šįkart pačiame senamiestyje su fantastiniu vaizdu tiek į jį, tiek į kalnus su virš jų pakibusiu labai romantišku mėnuliu.

Keturiolikta diena

Vėl esam Zagrebe (Kroatijos sostinė). Ryte pratęsėm pažintį su Sarajevu. Pasirodo jo grožis ne tik pats seniausias senamiestis, bet ir nemaža teritorija aplink jį. Aplankėm kapines (nežinau kodėl kiekvienoje šalyje mane vis traukia į jas, man rods nemažai dalykų apie tų šalių kultūrą jos atskleidžia; kada nors būtų labai įdomu sociologiškai šitą fenomeną patyrinėti), jos labai skiriasi nuo mūsiškių: visi paminklai vienodi, balti; kai kur pravažiuojant ant jų matėm uždėtas tarsi kokias “kepurytes”. Pastatai gražūs, taip, gal kai kuriuos tikrai vertėtų rekonstruoti ar bent perdažyti (kaip suprantu, jie be galo mėgsta savo jausmus/mintis reikšti mėgėjiškais ‘grafiti’). Jaučiu, kad dar daug liko šiame mieste paslėptų lobių, tai vėlgi įsirašom į “kažkada” sąrašą.

Kelias (kažkur 6 val važiavimo) šiandien buvo nuobodokas. Aš buvau užsidegus pakeliui esančias pilis aplankyt, tačiau su nuorodom pas juos dar gana sudėtinga. Prie sienos stovėjom nepilnai valandą ir labai džiaugėmės, kad tai paskutinė ne ES šalis!

Ką dar pastebėjom, kad šiose šalyse ne tiek daug greitį fiksuojančių radarų (jie dažniausiai cilindro formos, o tie panašūs į mūsiškius, tik su ‘dviem akim’ yra tiesiog dujų skaitliukai). Autostradose apie juos praneša ženklai, tačiau miesteliuose dažnai įspėjimai ‘pamiršti’. O štai šaudančių policininkų sutikom virš 10. Deja, su vienais teko susipažinti artimiau… Tačiau tąkart mums viskas baigėsi tik pabarimu.

Penkiolikta diena – Bratislava ir Tatralandija

Vaikai turbūt jos labiausiai laukė, o aš labiausiai nelaukiau. Rytą sutikom šiai kelionei neįprastai – važiuodami į oro uostą: iš Zagrebo mes su vaikais skridom į Bratislavą, o Egidijų 400 km (per Vengriją) palikom važiuoti be mūsų. Skrydis, kurio ir bijojau, truko nepilnai valandą, tai realiai pakilom, vaikai į tualetą nuėjo ir nusileidom. Labai smagu skristi, kai turi tik rankinuką su dokumentais ir pinigine.

Tuomet autobusu į Bratislavos centrą. Aš planavau vaikams aprodyt senamiestį, tiek kartų praeitas savo vietas, tačiau pakeliui sutikom fontaną – geriausią žaidimų aikštelę prie +30 laipsnių! Ir ledus žadėjau (šioj kelionėj vaikams senamiestis=ledai) ir kaip beįkalbinėjau, niekas nepadėjo, Egidijaus sulaukėm tenais, o Bratislava jiems nuo šiol fainas fontanas. Te nesupyksta slovakai, tačiau, mano nuomone, Slovakijos pietuose be sostinės ir Devon pilies nelabai ir yra ką žiūrėti, tai sėdom ir važiavom toliau.

Tatralandija

Tikslas – Tatralandija. Iš Bratislavos išvažiavus karštis padus svilino, užtat šiaurės Slovakija mus sutiko tokia pikta, kokios dar nebuvau mačiusi. Žaibai iš abiejų pusių, važiavom kaip debesyse (kai pakyli su oro balionu ir skrendant įneri į debesį, tai toks vat jausmas), iš viršaus krenta lietus, o iš apačios kalnai ir karštis garuoja. Temperatūra +18 laipsnių, o tam vandens atrakcionų parke turbūt pusė atrakcijų lauke. Bet mes pasitikintys sėkme.

Atvažiavom į Liptovski Mikulaš, aplink pliaupia, juodi debesys, o ten – saulytė, +25-26 laipsniai, oras pats tas. Buvom paskyrę šiai pramogai 3 valandas, o pralėkė kaip akimirka. Arijus vandens čiuožyklas bandė (suskaičiavo, kad virš 10 skirtingų išbandė; iš viso yra 28), gerai, kad dauguma jų leidžia nuo 1,2 m., tik kelios buvo kur virš 1,4 m. (ir jos be čiužinių), Majukui labai patiko pripučiami batutai (konkrečiau – toks laivas, kuris kaip tikroj jūroj, aukštyn žemyn banguoja), visi jaccuzi/termo baseinai, viduje esantis piratų laivas, į kurį galima užlipti, lobius apžiūrėt, vaikų kambarys antram aukšte. Man būtų patikę tie gultai, kurių šimtai lauke sustatyti su vaizdu į kalnus. Na daug ten pramogų, dalies net nespėjom išbandyti. Esu girdėjusi, kad tikrai ne visiems patinka, bet gal priklauso nuo oro, o gal darbo dienom ne visos pramogos būna atidarytos.

Šiaurinė Slovakija be galo graži, šiuo metu žalia žalia, su kalnais, slėniais, mažučiais miesteliukais. Man ji kažkokia “savesnė” nei Bosnijos ar Juodkalnijos kalnuotoji dalis. Kaip visada sakydavau: kiekvienas slovakų kaimelis turi 4 dalykus: futbolo stadijoną, ledo ritulio aikštelę, bažnytėlę ir didžiulę pilį.

Iš Tatralandijos persimetę per kalnus, pravažiavę Zakopanės apylinkių medinius namelius atvykom į savo nakvynės vietą.

Šešiolikta diena

Mes pakeliui namo. Viešbutukas buvo su pusryčiais, bet taip teisingai pritaikytas keliautojams, kad juos, net nepaprašius, davė sudėtus į specialias išsinešimo pakuotes.

Stoteles darėm dvi: Krokuvoje apėjom Wavelio pilį, senamiestį (daugiau nekomentuoju, daug kartų teko čia būti ir, mano nuomone, tai vienas gražiausių Lenkijos miestų). Be galo nuoširdus suvenyrų pardavėjas papasakojo Krokuvos drakono legendą: vaikams labai patiko ta dalis, kai suvalgęs aštrią avį jis prisigeria vandens ir sprogsta, Majus padarė išvadą, kad dabar jis jau žino kaip gaminami balionėliai (matomai iš drakonų?).

Lomžoj vėl atradom fontaną. Simpatiška ta jų pagrindinė aikštė. Susipažinom su moteriškės skulptūra sėdinčia ant suolelio (Hanka Bielicka), pasirodo jinai ir Vilniaus lenkų teatre vaidino.

Ir viskas. Lietuvos siena.

Kelionė per Europą su vaikais – suvestinė

• per kelionę nuvažiavom 5446 km ir automobilyje praleidom 86 h 04 min!
• aplankėm 9 šalis ir gerokai virš 20 miestų/miestelių;
• kuras brangiausias buvo Austrijoj (virš 2 Eur) ir Slovėnijoj (nesipylėm), Juodkalnijoj – 1,65 Eur, Kroatijoj 1,51-1,54 EUr, Bostnijoj keliais centais pigiau, priklausomai nuo degalinės vietos, Lenkijoj panašiai kaip Lietuvoje;
• kelių mokesčiai: Čekijoj, Slovėnijoj ir Vengrijoj užsisakai vinjetę internetu (jinai galioja savaitę-10 dienų), Austrijoje internetu galima užsisakyti tik prieš dvi savaites iki įsigaliojimo (!), tad teko stoti ir pirkti parduotuvėj prie sienos; kitose šalyse mokėjom už konkrečius kelius ar jų atkarpas (pirmiausiai sustoji išsimuši bilietėlį, o tuomet išvažiuojant susimoki kortele/arba grynais (po kelis eurus – kaip gerai, kad Kroatijoj nuo šių metų jau eurai!).

Nakvynės ir pasirinkimo kriterijai

Nakvynes rinkomės pagal 4 kriterijus (kas tikrai neleido nusivilti nei vienoje vietoje):

1. švara (įvertinimas turi būt virš 9,5)
2. vieta (arba turi būti labai pakeliui, jeigu tik pernakvojimui, arba miesto centre, jeigu planuojam jį aplankyti, arba/ir su labai gražiu vaizdu)
3. bendras įvertinimas virš 8-9 (pas mus bendrai išvedus iš 10 naktvynės vietų, t.y. 15 naktų vidurkį gavosi 9,3) ir pačiuose blogiausiuose įvertinimuose kalbama apie lėtoką internetą, per mažai TV kanalų ir pan.
4. turi įeiti nemokamas parkingas ir nemokamas wifi (parkingas ypač svarbu senamiesčiuose ir kurortinėse zonos, o wifi – ne ES šalyse.

Lyginant nakvynes, kas įsiminė/nustebino: Bosnijoj/Juodkalnijoj (mažesniuose/kalnų miesteliuose) jie labai mėgsta palikti papildomus „gėrius”‘: pvz. dantų pastas, bent kelių rūšių pradėtus šampūnus/kondicionierius/dušo želė, skalbimo/indapliovių priemones; pusė šaldytuvo dažniausiai jau būna užpildyta: pienu, šokoladu, saldainiais, taukais (šitus jau seniai buvau mačius), sviestu, vaisiais, sultimis/vandeniu ir t.t. Mes gal jau truputį atpratę nuo to, tarsi patys turėtume pasirūpinti tuo ko mums gali reikėti, tai nelabai ką ir naudojam, tačiau smagu kažkaip. Į ką dar atkreipčiau dėmesį sekantį kartą – ar yra mikrobanginė, nes tiek Kroatijoj, tiek Bosnijoj, tiek Juodkalnijoj daugiau nakvynių nebuvo, nei buvo. Kartais tai labai aktualu, jeigu nori greitai pasišildyti turimą maistą.

Keliavimas su dviem vaikais

Dėl vaikų – jeigu galvojat, kad mūsų vaikai ramučiai, geručiai – nieko panašaus. Jie be galo judrūs/aktyvūs, jie turbūt nebūna 10 minučių nejudėję. Važiuojant į priekį ir tenai jie sugebėjo būti labai kūrybingi sugalvodami įvairiausias veiklas/kovas/istorijas tarpusavyje. Kartais aš įsikišdavau su savo prisimintais/adaptuotais žaidimai, kartais Arijus skaitydavo ir žaisdavom naujus žaidimus ir jo knygos „Pažaiskime”. O paskutinę dieną Majus išsireiškė sugalvodamas naują savo žaidimą su savom taisyklėm (tiesa pasakius, nesu tikra ar kuris nors iš mūsų jas suprato), bet buvo taip smagu, kad aš (kadangi vairavau), net svarsčiau gal stabtelėti kažkur ir nusivalyti juoko ašaras.

Kelionė per Europą su vaikais

Pliusai:

• tai labai suartino mus visus: ilgai būnant kartu, ypatingai iššūkiuose, įvyksta natūralus susiklausymas; tačiau labiausiai visgi sužydėjo broliukų ryšys (na negali nesuartėti, kai tenka pastoviai miegoti vienoje lovoje, dūkti mašinos gale ar kartu siutinti tėvus).
• naujos patirtys/žinios: kitokios vietos/kitoki žmonės/religijos/ kitoks maistas, net tą patį Majaus proveržį su vandeniu čia priskirčiau. Be abejo gauni naujų minčių – kaip kitur žmonės daro, gali tai panaudoti gyvenime ir taip mokaisi.
• man asmeniškai, tokios patirtys yra visiškas galvos išvalymas. Pamiršti naminius rūpesčius, darbus, niekam nieko neprivalai. Esi laisvas ir geri viską į save, kad kada nors senatvėje viską apmastytum.
• būtent tokios kelionės pliusas: kai važiuoji savo mašina su 204 AG (150 KW) į kalną ir net nesusimastydamas lenki visas nuomotas mašinas, pupsinčias įkalnėje, jautiesi taip kaip ir turėtum jaustis. Plius gali prisikrauti daiktų, kiek tik telpa į mašiną.

Minusai:

• Ten kažkur liko vieni mėgstami marškinukai ir dvi vaikiškos/vyriškos kepurės. Marškinukus šeimininkė iš Plužinės net buvo 60 km atvežus iki autobusų stotelės, kad išsiųstų į Budvą, bet mes tuo metu be jokio ryšio buvom, tai kai jau pamatėm jos žinutes, buvo per vėlu.
• finansų gal neskaičiuosim. Atvirai manau, kad skristi lėktuvu į galutinį tikslą yra pigiau/efektyviau, tačiau nepatirsi/nepamatysi to ką randi pakeliui. Mes gal labiau įpratę keliauti kitaip, tačiau šitos kelionės tikrai, manau, nei vienas iš mūsų nepamiršim.

Ar dar grįžčiau? Keliauti sezono metu: Kroatija – brangu, per daug žmonių, tas pats su Juodkalnija (gal labiau lietuviškesnės kainos). Taigi į paplūdimį tikrai nevažiuotume čia. Mes dažniausiai keliaudavome ne vasaros sezono metu, t.y. rudenį/pavasarį, kai pas mus per niūru būti. Tai sunku palyginti, tačiau susidaro įspūdis, kad Graikijoje (ypač kai kuriose salose)/Ispanijoje tikrai galima rasti „pigesnį poilsį” su švelnesniais paplūdimiais. O štai šiaurės Juodkalnijos/Bosnijos perlus, mano nuomone, tikrai verta pamatyti.

Šis straipsnis yra autorinis. Kopijuoti ir naudoti be autorių leidimo yra griežtai draudžiama.

Daugiau informacijos apie lankytinus objektus visoje Lietuvoje rasite mūsų Facebook paskyroje „Kelionės su vaikais“ bei Instagram paskyroje „Kelionės su vaikais“.

Nepamirškite sekti mūsų socialiniuose tinkluose. Apie keliones po pasaulį – Facebook paskyroje „Kelionės su vaikais po pasaulį“ bei Instagram paskyroje „Kelionės su vaikais po pasaulį“.

Ieškote daugiau lankytinų vietų su vaikais, kelionių patarimų ir rekomendacijų?! – prisijunkite prie keliautojų su vaikais grupės. Čia taip pat kviečiame dalintis savo kelionių įspūdžiais.

Norite pasidalinti savo kelione ar keliavimo su vaikais patirtimi – parašykite mums el. paštu.