Ar vaikštinėdami po Vilniaus gatves bei kiemus pastebite, kiek smagių, netikėtų dizaino objektų čia slepiasi? Šiame netikėtame „Neakivaizdinis Vilnius“ maršrute atrasite ne tik funkcionalius miesto sprendimus, bet ir tikrus kūrybiškus dizaino perlus, kuriuos bus smagu tyrinėti kartu su visa šeima. Nuo suoliuko, ant kurio patogu prisėsti net lietui lyjant, iki knygyno logotipo, kuris primena herbą – Vilnius pilnas dizaino staigmenų. Pamažu šylant orams, leiskitės į šį pasivaikščiojimą pėsčiomis ir sužinokite, kur Vilniuje pamatyti įdomiausius dizaino objektus bei kaip jie tapo neatsiejama miesto kasdienybės dalimi!
Kur Vilniuje pamatyti įdomiausius dizaino objektus? Stebinantis maršrutas po sostinę
Vilnius pilnas įdomių, istorijomis apipintų dizaino sprendimų, kurie kasdien lydi mūsų žingsnius – nuo turėklų, kuriuos vaikai būtinai išbando, iki suoliukų, ant kurių patogu atsipūsti visai šeimai. Dažnai net nesusimąstome, kiek kartų per dieną kažką griebiame, atsisėdame ar prisilaikome, o juk už viso to slypi kruopščiai apgalvotas šių objektų dizainas. Šiame straipsnyje sužinosite, kur Vilniuje pamatyti įdomiausius dizaino objektus – tokius, kurie tobulai atlieka savo funkciją, sprendžia problemas ar džiugina kūrybiškumu.
Vieni šių objektų mena tarpukario ar sovietmečio laikus, kai vietoj žodžio „dizainas“ dažniau vartota „taikomoji dailė“. Kiti – žaismingi ir drąsūs – atsirado nepriklausomybės laikotarpiu, kai Vilniaus dizainas sparčiai vijosi Vakarus ir galiausiai pradėjo ieškoti savo išskirtinio veido.
Jau supažindinome jus su žaismingu skulptūrų maršrutu visai šeimai, o šįkart kviečiame leistis į nepaprastą Vilniaus dizaino maršrutą ir atrasti, kiek daug slypi iš pažiūros įprastuose miesto objektuose. Beje, tai – laisvos formos maršrutas, kuriame tikslus objektų eiliškumas nėra svarbus, tad tyrinėkite taip, kaip jums patogiausia ir smagiausia!
Kur Vilniuje pamatyti įdomiausius dizaino objektus? (paspauskite ant dominančio objekto pavadinimo ir patogiai naviguokite sąraše)
Vytis su skolinta karūna
Vieta: Pilies tiltas prie Senojo arsenalo
Iki 1891 m. tiltas per Vilnią, čia pat įtekančią į Nerį, buvo medinis, o vėliau jį pakeitė tvirtesniu metaliniu. Norėdami pabrėžti tilto svarbą miestui, inžinieriai dekorui pasirinko herbą, kuris simbolizuoja Vytį. Herbai nuo seno buvo laikomi socialinio išskirtinumo bei kilmingumo ženklu.
Įdomu tai, kad prie tilto turėklų buvo pritvirtintas Vytis ne su LDK kunigaikščių, o su Rusijos carų karūna – tai rodė politinį pavaldumą tuometinei Rusijos imperijai. Tiesa, iki šiol istorikai bando įminti, kodėl Vyčio skyde pavaizduotas ne aštuongalis stačiatikių, o šešiagalis kryžius, būdingas LDK laikų raiteliui.
Seniausias skelbimų stulpas
Vieta: Maironio ir Barboros Radvilaitės g. Sankirta
Tarpukario Vilniuje, kaip ir šiandien, reklama buvo svarbi ir ja siekta patraukti miestiečių dėmesį. Ilgą laiką skelbimai kabėjo ant specialių lentų, tačiau jos buvo sunkiai pastebimos važiuojantiems pro šalį. Netrukus mieste atsirado puikus sprendimas – pradėti statyti užapvalintų formų skelbimų stulpai, kurie išsiskyrė dekoratyvinėmis „kepurėmis“ ir stiebą primenančiais modernaus stiliaus ornamentais. Jie buvo statomi šaligatvių pakraščiuose, kad juos lengvai pastebėtų tiek pėstieji, tiek pravažiuojantieji.
1936 m. mieste atsirado 20, o po metų – dar 10 tokių stulpų. Plakatų kabinimui buvo nustatyti įkainiai, o surinktos lėšos per metus papildydavo miesto biudžetą net 10–11 tūkstančių zlotų.
Vietoje knygyno logotipo – herbas
Vieta: Dominikonų g. 6
Mieste parduotuvės ir įstaigos nuolat keitėsi, o kiekvienas naujas šeimininkas ieškojo įmantrių būdų pranešti apie pokyčius miestiečiams. Tarpukariu V. Savickio vaistinės „Po saule“ vietoje duris atvėrė Šv. Vaitiekaus knygynas, kurį valdė Leonas Žynda. Norėdamas atkreipti praeivių dėmesį, knygyno savininkas kreipėsi į grafiką Edwardą Kuczyńskį – garsiojo dailininko Ferdynando Ruszczyco mokinį.
1936 metais Kuczyńskis knygyno fasadą ištapė itin reta grafito technika. Dekoras susidėjo iš devynių skydo formos iliustracijų: pagrindiniame skyde puikavosi knygyno pavadinimas, o kituose – teminiai piešiniai. Tuo laiku toks simbolis buvo vadinamas herbu, o ne logotipu ar emblema, kaip šiandien. Įspūdingas eksterjeras jau kitąmet buvo paskelbtas valstybės saugomu meno kūriniu ir iki šiol laikomas vienu gražiausių Vilniuje!
A. Jakšto gatvės laiptinės plytelės
Vieta: A. Jakšto g. 9
1897 m. Michailas ir Sofija Prozorovai – žinoma Vilniaus pora – A. Jakšto gatvėje, dviejų ankstesnių sklypų vietoje, pastatė įspūdingą pastatą, skirtą tiek visuomeninėms, tiek gyvenamosioms reikmėms. Laikmetis reikalavo gausios puošybos, tad šeimininkams teko spręsti, kaip efektyviai ir gražiai papuošti dideles erdves.
Sprendimą padiktavo pramoninis dizainas. XIX a. pabaigos modernizacijos banga į Vilnių atnešė naujų, tiražuojamų interjero detalių: langų uždarymo mechanizmus, duris, rankenas, turėklus – viską, kas buvo ne tik patogu, bet ir gražu. Užsukus į A. Jakšto gatvės devintuoju numeriu pažymėtą pastatą, verta pasidairyti į visas puses, o nuleidus akis pamatysite akį traukiančias grindų mozaikas bei dekoruotas laiptų pakopas.
Vilnietiška šiukšlių urna
Vieta: Maironio g. 6
Šiandien sunkiai įsivaizduojame miestą be šiukšliadėžių, ypač kai beveik kiekvienas naujas daiktas turi pakuotę. Įsivaizduokite, kaip būtų įdomu, jei turėtumėte progą apžiūrėti, ką išmesdavo vilniečiai 6-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Viešųjų šiukšliadėžių turinys galėtų daug papasakoti apie miestiečių gyvenimo būdą ir įpročius.
Apie tai turėjo progą pamąstyti projektuotojas Aleksejus Grigorjevas, kuriam teko užduotis sukurti miestiečių poreikius tenkinantį sprendimą. Būtent jis sostinei sukūrė klasikinio dizaino mažosios architektūros šedevrus – šiukšlių urnas. 1953-iųjų pavasarį viešosios Vilniaus erdvės pasipuošė keliais tūkstančiais tokių urnų. O jei mestumėte žvilgsnį to meto šiukšliadėžės vidun, greičiausiai rastumėte obuolio graužtuką, saldainio popierėlį ar sulankstytą laikraštį.
Saugančios ir puošiančios restorano grotos
Vieta: Dominikonų g. 10
Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvių kampe stovi pastatas, kurio gotikiniai rūsiai mena XVI a. Praėjus daugiau nei keturiems šimtams metų, čia įsikūrė restoranas, kurio pavadinimas tiesiogiai pabrėžė pastato istoriją – „Senasis rūsys“. Restorano šeimininkai nusprendė apsidrausti nuo chuliganizmo atvejų ir pirmojo aukšto langus apsaugoti grotomis. Čia ir kilo iššūkis – kaip funkcinį objektą paversti dekoro elementu, dar ir paisant pastato istorinio konteksto.
1979 m. kalvio Leono Vytauto Glinskio dėka pastato langus iš Dominikonų gatvės pusės apgaubė įspūdingos susivijusios metalinės grotos. Jų centre vaizduojama gėrimo taurė praeiviams užsimena apie restorane vykusias garsias linksmybes.
Naujos senamiesčio čerpės
Vieta: Lydos g. 5
Sovietiniais metais vykdant statybas Vilniaus senamiestyje buvo nuspręsta: pastatai, kurie neišstovėjo per karą, nebebus atstatyti – jų vietose dygo nauji, tačiau kartu reikėjo sprendimų, derančių prie istorinės aplinkos. Rakto ėmė ieškoti 1895 m. įkurta Jašiūnų plytinė, kuri ėmė gaminti nestandartines keramines statybines medžiagas. Vienas lengviausiai atpažįstamų jos gaminių – stilizuotos žuvų žvynus primenančios čerpės.
Jašiūnų gamyklos čerpes Vilniuje patogiausia apžiūrėti (ir net pačiupinėti) vaikų darželyje Lydos gatvėje. Taip pat daugiabučiame name Pilies g. 23, buvusiame kino teatre „Maskva“ Didžiojoje g. 28 ir Vilniaus universiteto bibliotekos pastate Universiteto g. 3.
Moderni kino teatro LIETUVA iškaba
Vieta: Pylimo g. 17
1965 m. Vilniuje buvo pastatytas naujas kino teatras. Tai buvo pirmasis modernus panoraminis kino teatras tuometėje sovietinėje Lietuvoje – reikšmingas visuomeninis pastatas, pavadintas „Lietuva“. Artėjant atidarymui kino teatrui trūko modernios iškabos, pabrėžiančios, kad „mes – europiečiai“, tad šio iššūkio ėmėsi menininkas Linas Katinas.
Katinas rakto ieškojo užsienio pavyzdžiuose ir neslėpė, kad labiausiai jį įkvėpė SAS, skandinaviškų oro linijų logotipas. O praėjus 55 metams po iškabos sukūrimo, jis netgi prisipažino: „Ne sukūriau, o nušvilpiau!“ Šiuo metu „Lietuvos“ vietoje stovi MO muziejus, o kino teatro iškaba išsaugota ir puošia MO muziejaus skulptūrų sodelį.
Nauji ritualai Vilniaus santuokų rūmuose
Vieta: K. Kalinausko g. 21
Sovietų valdžia turėjo nemenką iššūkį – religijos ir tikėjimo ženklus, simbolius, papročius ir tradicijas pašalinti iš okupuotų valstybių viešojo gyvenimo. Taigi architektams teko iš naujo sugalvoti, kaip turi atrodyti santuokos ceremonija, vengiant bet kokių sąsajų su religija. Pirmasis Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse nebažnytinėms santuokoms skirtas pastatas buvo sukurtas ambicingos komandos, vadovaujamos architekto Gedimino Baravyko.
Iki šių dienų beveik nepakitusiame interjere vyrauja dviejų tipų erdvės: vertikali uždara ir aukšta, skirta oficialių apeigų salėms, ir horizontali atvira, jaukesnio mastelio fojė, skirta finalinei šventiškai eisenai. Stalas, prie kurio atliekamas pagrindinis santuokos ritualas, turėjo atitikti altoriaus bažnyčioje prasmę, o menininkų sukurti vitražai ir gobelenai tapo puošniu šventės fonu. Pastato kūrėjams 1976 m. įteikta SSRS Ministrų Tarybos premija, liudijanti, kad buvo rastas puikus sprendimas.
Logotipas, žymintis leidyklų įvaizdžio perversmą
Vieta: Gedimino pr. 50
1964-ųjų pradžioje Lietuvos knygų leidyboje įvyko perversmas. Trys milžiniškos valstybinės leidyklos ankstesnius griozdiškus pavadinimus pakeitė į trumpus ir lengvai įsimenamus. Tų metų vasarį buvo paskelbtas respublikinis konkursas leidyklų emblemoms sukurti. Kas priėmė šį iššūkį ir tapo naujojo „Vagos“ logotipo autoriumi?
Konkurso nugalėtoju pripažintas grafikas, būsimas Vilniaus dailės instituo profesoriaus Antanas Kučas. Raktas į sėkmę buvo to meto vizualinių tendencijų panaudojimas ir, kaip kiekvieno sovietinę okupaciją išgyvenusio kūrėjo, noras įdarbinti tautinius elementus. „Vagos“ logotipas naudojamas iki šiol ir puošia renovuotą leidyklos pastatą Gedimino prospekte.
Medžio šaknų dekoras
Vieta: Jogailos g. šalia „Verslo centras 2000“
Miesto medžių priežiūra – šiek tiek kitokia nei didesnėse erdvėse augančių lapuočių. Pavyzdžiui, reikia pasirūpinti, kad medžio šaknys būtų apsaugotos, todėl svarbu prie šaligatvio pritvirtinti stiebą apgaubiančias groteles. Inžinieriai susidūrė su iššūkiu sukurti tokį objektą, kuris atliktų pirminę funkciją, bet kartu prisidėtų prie bendro gatvės vaizdo.
Sprendimo raktas buvo rastas ankstyvojo pokario laikotarpiu – šaknis saugančios grotelės sukurtos imituojant augalinius raštus. Toks sprendimas buvo ne tik estetiškai patrauklus, bet ir praktiškas – raštas su tarpais leido cirkuliuoti orui ir kvėpuoti dirvožemiui. Iki šių dienų Vilniuje išliko nedaug tokių floristinių grotelių, tačiau jomis pasigrožėti vis dar galima Jogailos ir A. Stulginskio gatvėse.
Vienintelis praėjusio amžiaus parduotuvės interjeras
Vieta: Vilniaus g. 25
1948-aisiais atidaryta Juvelyrinė parduotuvė Nr. 2. Po gero dvidešimtmečio ji subrendo rekonstrukcijai ir naujam pavadinimui. Interjero sprendimų iššūkis buvo dvejopas – reikėjo atskleisti parduodamų aksesuarų estetiką, sukurti modernią atmosferą ir, be abejo, pristatyti naują parduotuvės vardą – „Eglė“.
Rekonstruotos parduotuvės atidarymui pasirinkta simbolinė data – 1970 m. kovo 8-oji, Tarptautinė moters diena. Naujoji „Eglės“ emblema kvietė išrinkti prabangią dovaną, o kartu buvo sukurti ir trys reklaminiai plafonai – šviesdėžės, reklamuojančios laikrodžius, sidabrinius indus ir brangakmenius. Dalis interjero su šiais plafonais ir dermantinu aptrauktais baldais išliko iki šiol.
Akiniai neskaitantiems (pavadinimų)
Vieta: Pilies g. 32
1992 m. Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje, buvo įkurta optika. Atidarymo proga jai reikėjo reklaminės iškabos. Tačiau jautri istorinė aplinka reikalavo prie konteksto derančio subtilaus sprendimo. Kaip išspręstas šis iššūkis?
Nuo seno miestuose buvo populiarios rankų darbo metalinės iškabos, pasižymėjusios ilgaamžiškumu. Laikais, kai nemaža gyventojų dalis dar buvo neraštingi, tad daugiau dėmesio sulaukdavo vaizdinė išraiška. Krautuvių šeimininkai stengėsi praeiviams suprantamai paskelbti, ko pas juos galima įsigyti. Todėl Pilies gatvės optikai atveriant duris, buvo nuspręsta atsigręžti į senąją tradiciją ir pavaizduoti didelį lornetą – sulankstomus akinius su rankenėle.
Baro interjeras iš amžinų daiktų
Vieta: Etmonų g. 6
1995 m. šlovės viršūnėje esančios šiauliečių grupės „Bix“ lyderis Saulius Urbonavičius-Samas nusprendė Vilnaus centre įkurti savo ambasadą – barą. Jam reikėjo maištingo, grupės muziką ir stilių atliepiančio interjero.
Samas prisimena: „Tuomet daugelis Vilniaus kavinių ar barų buvo labai panašūs, neretai priminė posovietines valgyklas su plastikinėmis kėdėmis, ant sienų kabančiais gintariniais paveikslais.“ „Bix“ bare viskas priešingai – užuot kūrus specialiai barui pritaikytus daiktus, antrąkart panaudoti seni – ir nebūtinai pagal tiesioginę paskirtį! Taip lauko duryse atsirado įmontuotos skalbyklės durelės, sėdėti buvo galima ant medinių traukinio vagono kėdžių, o ant sienų kaip dekoro elementai pakibo įvairūs buities reikmenys.
Eksperimentinis suoliukas
Vieta: Ševčenkos g. 16A
2011 m. Lietuvos dizaino forumo organizuoto konkurso „Neformate“ tema buvo „Visuomeninis baldas“ – ne tik funkcionalus ir patogiai naudojamas, bet ir atlaikantis lietuviško klimato iššūkius. Net šeši konkurso dalyviai atrado raktą į sprendimą, bet apžiūrėti galime tik vieną. Vienintelis išlikęs konkurso eksponatas – suoliukas „Lietvamzdis“. Jis pagamintas iš metalinių vamzdžių, todėl nekaupia vandens – ant jo galima prisėsti net ir per lietų!
Paminklas dizainui
Vieta: T. Ševčenkos g. 16A
2006 m. vykusiame pramoninio dizaino konkurse „Neformate“ dalyviams teko kūrybiškas iššūkis – atskleisti lietuviškus sėdėjimo ypatumus. Ši tema įkvėpė tuomet Vilniaus dailės akademijoje studijavusį Paulių Vitkauską.
Jo sukurtas dešimtkojis supamasis krėslas „Ku-dir-ka“ tapo konkurso pažiba. Vieniems baldas priminė senovinius padargus, kiti atkreipė dėmesį į lietuvišką ritmiką ir judesį. Ši supamoji kėdė išgarsino jauną dizainerį ir iki šiol laikoma vienu ryškiausių lietuviško dizaino simbolių.
Verslininkų čiuožykla
Vieta: „Live Square“, Gedimino pr. 44
Ilgą laiką Gedimino prospekto pusė, vedanti į Žvėryną, buvo apsnūdusi, kol čia neatsirado naujas verslo centras, viešbutis ir viešosios erdvės. Projekto autoriai nusprendė, kad erdvių pašonėje reikia interaktyvios meninės instaliacijos, kuri stimuliuotų praeivių smalsumą. Šiam iššūkiui pakviestas novatoriškas kūrėjas Julijonas Urbonas.
Urbonas pasiūlė žaismingą raktą – suprojektavo čiuožyklą suaugusiesiems, kitaip – korporatyvinę žaidimų aikštelę. Neįprastas šios čiuožynės pakilimo būdas: galima įsivaizduoti, kaip kostiumuotos verslininkės ir verslininkai kyla eskalatoriumi, o tuomet, pasak menininko, nebelieka klausimo, ką daryti toliau, nes „sėdmenis iškart traukia prie žemės“.
„Upės korys“
Vieta: Neries betoninės krantinės (Goštauto g.)
Pastaruosius kelerius metus vilniečiai ėmė aktyviau tyrinėti sostinę ir į mėgstamas pasivaikščiojimų vietas įtraukė daugiau miesto erdvių, tarp jų – ir Neries pakrantę. Bėda, kad ilguose pasivaikščiojimų ruožuose nebuvo vietų pailsėti. Kilo klausimas, kaip išnaudoti Neries pakrantės aplinką, nelaukiant grandiozinių restauravimo darbų.
Raktą į poilsį pasiūlė dizaineris Vytautas Puzeras. Jis sumanė panaudoti sovietų laikus menančią betoninę pakrančių architektūrą ir į stačiakampes skyles įtaisyti sėdimas vietas. Tarsi bitė, korį pripildanti medaus. V. Puzero inicijuotas projektas taip ir vadinasi – „Upės korys“.
Dėmesys lietuviško dizaino pradininkui
Vieta: Jakšto g. 13
Dizaino pradžia Lietuvoje, kurią galima skaičiuoti nuo XX a. vid., siejama su Feliksu Daukantu – dizaino edukacijos pradininku ir Dizaino katedros įkūrėju. Jo darbai – nuo gintaro dirbinių iki elektrinio laikrodžio Vilniaus pašte – tapo svarbia miesto dalimi. Ilgus metus Vilniuje dirbusiam kūrėjui memorialinę lentą sukūrė dizaineris Šarūnas Šlektavičius.
Jakšto g. 13 namo sieną puošia interaktyvus stačiakampis: žvelgiant į jį iš toliau išryškėja F. Daukanto portretas. Ši memorialinė lenta sukurta iš daugybės taškinių grafikos elementų, atspindinčių dizainerio veiklos įvairovę ir įtakas.
Atgimęs herbas
Vieta: Gedimino pr. stulpai
Sovietmečiu dėl pernelyg aiškaus religinio turinio – per upę brendančio šv. Kristoforo su kūdikėliu Jėzumi ant peties – sostinės heraldika buvo pasmerkta užmarščiai. Šiuo atžvilgiu Vilnius nuskriaustas bene labiausiai, mat kitų Lietuvos miestų herbai buvo toleruojami.
1990 m., atkūrus Lietuvos valstybę, Vilnius atgavo teisę naudoti istorinį herbą. Apie Vilniaus herbe matomą šv. Kristoforą pirmą kartą užsimenama XVI a. Žygimanto Augusto privilegijoje. Tikėtina, kad jis simbolizavo perėjimą iš pagoniško krašto į religišką. Naujasis, tik stilistiškai nuo senojo besiskiriantis herbas patvirtintas 1991 m. balandžio 17 d. Jo autorius – dailininkas Arvydas Každailis.
